2A klasės pamokos „Ar sunku būti ūkininku?“ Navikų ūkiuose

    Birželio 6 dienos rytą 2A klasės mokiniai išvyko į du ūkius. Jų tikslas buvo išsiaiškinti , ar sunku būti ūkininku, ką ūkiuose augina, kiek reikia dirbti ir kiek lėšų reikia norint pradėti ūkininkauti?

   Pirmiausia aplankė Jokūbo močiutės, Nijolės Navikienės ūkį, esantį Meškučių kaime. Ji savo ūkyje augina ožkeles. Šiuo metu turi 6 dideles ir 6 mažas ožkytes, kurioms kaip tik šiandien suėjo 3 mėnesiai. Mokiniams papasakojo, kad ūkyje iš auginamų ožkyčių gauta produkcija visa panaudojama, bet ožkytės  nepjaunamos. Iš ožkų pienelio gaminama varškė, spaudžiamas sūris. Močiutė suteikė vaikams galimybę pamatyti kaip gaminama varškė. Jie patys dalyvavo visame gaminimo procese. Pirmiausia davė paragauti, dar šilto ožkyčių pienelio. Tada jį užkaitino iki 94 laipsnių šilumos, įpylė citrinos rūgšties, kad šiltą pienelį sutrauktų. Atsargiai jį maišė, kol visas susitraukė. O vėliau jį pylė į kiaurasamtį išklotą marle, kad nubėgtų išrūgos. Jas taip pat panaudoja ūkio gyvūnams pagirdyti. Tada atsargiai kilnojant nusausino ir varškė buvo paruošta. Vaikai gavo valgyti dar šiltą ožkelių saldaus pieno varškytę . Ji buvo be galo skani.

   Ūkyje dar gyvena nemažai kačių, kaip tik šiuo metu yra mažų kačiukų. Tad vaikams atnešė mažuosius , kad galėtų jais pasidžiaugti. Kiek buvo džiaugsmo vaikams. Vėliau pasiūlė mažąsias ožkeles pamaitinti pieneliu iš buteliuko arba joms pasiūlyti jų mėgstamų šakelių. Mokiniai mielai ėmėsi jas maitinti ir vis stebėjosi, kaip jos stipriai traukia iš buteliuko, kaip sunku jį net išlaikyti. Tada nuėjo aplankyti vištų ūkelį ir didžiąsias ožkas, kurios gyvena tvarte. Domėjosi, kodėl vienos turi barzdeles, o kitos ne; vienos su ragiukais, kitos jų neturi, pastebėjo, kad ožkos turi „auskariukus“. Visos ožkos ir ožkelės yra žymėtos, turi savo numeriukus.

   Prisivaišinę, prisiragavę močiutės paruoštų vaišių, mokiniai atsisveikino ir išvyko į Jokūbo tėvelių ūkį, esantį Gulbiniškių kaime. Jų ūkis labiau orientuotas į augalininkystę. Augina avižas, rugius, kvietrugius, žiemkenčius. Turi 150 hektarų žemės, tad tokiam plotui apdirbti reikia įvairiausios technikos. Jokūbo tėtis Andrius aprodė kiek ir kokios technikos turi, kaip ja naudotis, kodėl būtent reikalinga tokia technika, o ne kitokia. Parodė vaikams dirbtuves, kur tenka remontuoti sugedusią techniką. Vaikai uždavė pagrindinį klausimą: Ar sunku būti ūkininku ir kiek reikia turėti lėšų norint pradėti ūkininkauti? Andrius išsamiai papasakojo ir atsakė į visus klausimus. Pasirodo, ne taip ir paprasta būti ūkininku, reikia be galo daug dirbti, darbymečio metu tenka per parą dirbti 16-18 valandų per parą. Norint įsteigti augalininkystės ūkį, reikia mažiausiai turėti 50000 eurų, o tai yra dideli pinigai. Vėliau aprodė, kluoną kur laikomi grūdai,  naują džiovinimo sistemą, nes priduodant grūdus į supirkimo punktą, grūdai turi būti tam tikro drėgnumo. Taip pat parodė aparatą ir leido išbandyti kaip grūdų drėgnumą išmatuoti.

  Apžiūrėję viską, grįžome į kiemą, kur netoli jo ganosi Lietuvos žemaitukai ir arklys. Mokiniai juos galėjo apžiūrėti ir paglostyti. Tada aplankė vienintelį triušį, kuriam jau šešeri metai. O paskui atėjo laikas linksmybėms, vaikai žaidė futbolą, šokinėjo ant batuto, susidraugavo ir išdykavo su kalyte Nika. Kol vaikai pramogavo Jokūbo tėveliai paruošė vaišių stalą, iškepė ant laužo atsivežtas dešreles, pagamino naminę mėtų ir citrinų arbatą. Vaikus dar vaišino braškėmis, šakočiu ir sultimis. Visi buvo labai laimingi, grįžtant autobuse netilo įspūdžių pasakojimai.

   Nuoširdžiai dėkojame Jokūbo močiutei Nijolei ir tėveliams už suteiktą progą apsilankyti jų ūkiuose, už galimybę pamatyti viską gyvai, patyrinėti ir išbandyti tam tikras veiklas, supažindinimą su ūkine veikla. Prie padėkos prisideda ir mokytoja Odeta Paulauskienė su bibliotekininke Kristina Plečkaitiene.

[ngg src=”galleries” ids=”862″ display=”basic_thumbnail” thumbnail_crop=”0″]