Mielieji,

ant angelo sparnų – Gerumas supasi!

Kai vėjas klebena šaltyje apstingusias senosios trobos langines, kai pažeme sukiojasi padrikos snaigės, pranašaujančios žiemą, praverkite duris.
Išeikite į gruodžio sniegą. Įkvėpkite vakaro tylą. Jau Kalėdomis kvepia. Jau saulė grįžti rengiasi. Ir Angelas žemėn parkeliauja.
Saulės pasitikti. Žmogų pasveikinti. Šilumą delnams, ramybę dvasiai parneša. Ir laukimą. Amžino. Šviesaus. Kalėdų džiaugsmo laukimo stebuklą.
Atlapokite duris. Įsileiskite vidun Angelą. Ant jo sparnų Gerumas supasi. Jo širdyje meilė gyvena. Tokia didelė, kad visam pasauliui užtenka. Dovanas dalija.
Tik prisiglauskite prie jo. Širdim. Mintim. Mamos keptais pyragais ir šieno garbanėlėm iš po Kūčių staltiesės pakvips. Ir vaikyste, parklupusia prie Prakartėlės. Ir eglėm padabintom pakvips…
Nesistebėkit. Čia – Angelas. Kalėdų. Todėl ir kvepia vaikyste jis. Todėl ir kvepia jis Kalėdom.
Adventinio laukimo keliu artėjame šventosios Kalėdų nakties link.
Švęsime ypatingą įvykį – Dievo tapimą Žmogumi. Kūdikis Jėzus į kiekvieną iš mūsų tiesia savo rankas ir trokšta mūsų širdyse atrasti Jam skirtus namus. Kalėdų stebuklas liudija, kad Dievas myli kiekvieną iš mūsų asmeniškai, tokius, kokie esame, ir tai – kas esame. Jo gimimas – ženklas, kad šiame gyvenime kiekvienas turime nuveikti kažką svarbaus.
O ką gali geriausia nuveikti žmogus?
MYLĖTI. Tai kiekvieno iš mūsų pašaukimas ir pareiga. Galimybė būti laimingam. Meilė – tai Tavo ir mano kelias. Kiekvienas tai galime padaryti. Šiuo keliu eiti.
Ypatingos ramybės ir vaikiško gerumo. Žmogiškosios tikrumos bei drąsos mylėti pasaulį ir žmones.
 

Prasmingo, gražaus, ramaus, kupino nuoširdžių ir gerų darbų

Advento laikotarpio!